Po ortognatinės žandikaulio operacijos – Vita.

Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, būčiau pasirinkusi ortognatinę žandikaulio operaciją ir ortognatinį gydymą penkeriais metais anksčiau. Po operacijos man būtų buvę tik 23 metai.

Vita, kokia buvo tavo problema, kai kreipeisi gydymo? Kaip ji atsiliepė tavo kasdieniam gyvenimui?

Nuo ankstyvos vaikystės skundžiausi silpnais, greitai gendančiais dantimis. Ketvirtoje klasėje mama pastebėjo, kad mano sąkandis yra netaisyklingas. Tuomet mano mama dirbo stomatologijos skyriuje Mažeikiuose, tad nedelsdama pradėjo klausinėti savo kolegų, kaip išspręsti šią problemą. Pirmiausia vienas gydytojas ant apatinių dantų man sukūrė labai keistą vieno danties plokštelę, kuri labai greitai iškrito. Vėliau nuėjome į privačią kliniką, kur odontologė padarė viršutinį žandikaulį plečiančią plokštelę. Kadangi buvau dar vaikas, dažnai pamiršdavau plokštelę įsidėti, gėdydavausi ją nešioti mokykloje, nes negalėjau normaliai kalbėti. Galiausiai pamečiau plokštelę ir su mama nusprendėme ieškoti pagalbos Kaune. Po konsultacijos paaiškėjo, kad apatinis žandikaulis yra ilgesnis uz viršutinį ir kad bus reikalinga ortognatinė žandikaulio operacija, o breketais dantis galima bus tik išlyginti. Tuomet man buvo gal tik 13 metų ir žandikaulio operacija pasirodė labai baisi. Dėl savo sąkandžio nejaučiau didžiulio diskomforto, nors kartais ir sulaukdavau vaikų patyčių. Bet tokios operacijos tuomet dar atrodė neįtikėtinos ir su mama nusprendėme nieko nebedaryti.

Antrą kartą imtis gydymo nusprendžiau pati, nes dantys ėmė labai krypti ir dilti, skundžiausi prastu kvėpavimu ir miegodavau išsižiojusi. Tuomet jau buvau antro kurso studentė KTU. Seneliai pažadėjo padengti išlaidas, jei sugalvočiau dėti breketus. Tuomet pirmą kartą sutikau odontologę, kuri pasiūlė dvi alternatyvas: gydymą vien breketais, bet su keleto dantų pašalinimu arba breketus ir ortognatinę operaciją. Ji iš karto rekomendavo gydytoją Simoną Grybauską. Tačiau tuomet mokslai buvo sunkūs ir šeima atkalbinėjo, tad vėl išsigandau ir atsisakiau gydymo. Dažnai pagalvoju, kad jei tada būčiau pradėjusi, dabar jau viskas būtų baigta.

Kas nulėmė tavo sprendimą pasirįžti ortognatinei žandikaulio operaciai?

Nuolat galvojau apie šią operaciją, skaičiau žmonių atsiliepimus ir mačiau, kaip mano dantys krypsta. Tuo tarpu artimieji labai skeptiškai žiūrėjo į operaciją. Visi sakydavo, kol gali valgyti ir neblogai atrodai, nereikia išsigalvoti. Kai kas net sakė, kad geriau būtų dėti krūtų implantus arba darytis smegenų operaciją.

Galiausiai apsisprendžiau pati, kad man to reikia. Galvojau, kol neturiu nei šeimos, nei vaikų, galiu sau tai leisti. Skaudu, kai žmonės tave užjaučia dėl atsikišusio smakro arba kai kas net pasityčioja, be to, jaučiau, kad tai turi įtakos mano sveikatos būklei. Tuomet jau dirbau ir baiginėjau magistrantūros studijas. Norėjau, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai, todėl nuėjau pas gydytoją S. Grybauską, o su odontologe pradėjome gydymą breketais.

Jau praėjo trys mėnesiai po operacijos, kaip pasikeitė tavo gyvenimas?

Po ortognatinės žandikaulio operacijos mano gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Aš tapau ramesnė, mielesnė, įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Išmokau labiau saugoti ir mylėti save. Sesuo ir mama mane nuo pat pradžių vadino miela katyte, bei sakė, kad atjaunėjau kokių 10 metų. Dar labiau įsimylėjau savo artimuosius ir tiesiog pamilau gydytojus, kurie manimi rūpinosi. Labai prisirišau prie savo mamos, ji mane slaugė kaip kūdikį, masažavo, spaudė natūralias sultis, kalbėjosi ir labai palaikė. Laikas po operacijos buvo nuostabus. Toks jausmas, kad iš naujo gimiau. Visi norėjo mane sutikti, pamatyti, kaip aš atrodau. Kai grįžau į Londoną draugai manes neatpažino, sakė, kad atrodau lyg naujas žmogus. Suėjus lygiai mėnesiui po operacijos išskridau atostogų į Turkiją. Tai buvo nuostabiausios atostogos gyvenime. Ilsėjausi, deginausi, maudžiausi, bėgiojau pajūriu ir netgi nepabijojau imtis raftingo. Per šias atostogas pradėjau po truputį kramsnoti turkišką kofte ir troškintas daržoves. Tai buvo kelionė, kuri mane galutinai atstatė po operacijos. Tai buvo man kaip sanatorija.

Kai grįžau į darbą, patyriau begalę gerų emocijų. Paaukštino darbe. Kiekviena diena buvo kaip šventė ir nuolatiniai juokeliai. Juokingiausia būdavo, kai kolegos manęs neatpažindavo ir prisistatydavo lyg naujam darbuotojui. Nė vienas neslepia susižavėjimo mano išvaizdos pasikeitimu, giria gydytojo genialumą ir nuolatos mane tapatina su aktore Nicole Kidman. Jaučiuosi pripratusi prie savo naujos išvaizdos ir esu tuo labai patenkinta. Pagerėjo mano savijauta, lengviau kvėpuoju, galiu normaliai sukramtyti maistą, esu laimingesnis žmogus.

Ar iki ryžtantis ortognatinei žandikaulio operacijai svarstei kokias nors gydymo alternatyvas?

Kai gydytojas S. Grybauskas mane apžiūrėjo, paaiškėjo, kad aš neturiu kitų alternatyvų. Kadangi atstumas tarp viršutinių ir apatinių dantų buvo labai didelis, teko rinktis ortognatinį gydymo būdą. Gydymo laikotarpiu labai daug nesvarsčiau, nes žinojau, kad S. Grybauskas yra puikus savo srities žinovas ir visiškai juo pasitikėjau.

Kiek įtakos tavo sprendimui turėjo kitų žmonių nuomonė?

Iki apsisprendžiant dėl ortognatinio gydymo skaičiau tik komentarus internete. Ši operacija mane labai baugino, tačiau kartu ir intrigavo. Buvo įdomu, kaip aš atrodysiu ir jausiuos po jos. Pirmas gydymo etapas prasidėjo breketais. Iš pradžių buvo labai nepatogu, bet ir tai buvo gana linksma patirtis. Prisimenu, kad pirmą kartą, kai su drauge nuėjau į koncertą, sulaukiau komplimentų ir klausimų dėl breketų. Nė vienas žmogus iš manęs nepasijuokė, vaikinai juokais siūlė pasibučiuoti, nes niekada to nebandė su mergina, kuri nešioja breketus.

Baigusi studijas išvykau į Londoną. Šiame įvairiaspalviame mieste nei breketai, nei sąkandis niekam nekliuvo. Jaučiausi graži ir įdomi. Darbe sutikti žmonės manęs dažnai klausdavo, kiek laiko nešioju breketus ir dalindavosi savo patirtimi. Sutikau ir žmonių, kuriems buvo padarytos žandikaulio operacijos. Visi lyg susitarę mane skatino ir drąsino, nes jie iškart galėjo matyti, kad po to atrodysiu nuostabiai ir labai džiaugsiuosi. Kartą jau dirbdama oro uoste sutikau žymius chirurgus iš Majamio. Jie manęs iškart paklausė, kada planuoju daryti žandikaulio operaciją. Pasakojo apie pažengusias žandikaulių chirurgijos technologijas ir stebuklingus rezultatatus. Taip pat patikino mane, kad tikrai džiaugsiuosi ir tai yra teisingas sprendimas. Dar keletas žmonių man sakė, jog atrodysiu kaip Nicole Kidman.

Ar ilgainiui prireikė artimųjų arba draugų palaikymo? Kokia buvo jų reakcija, kai sužinojo, jog nusprendei operuotis?

Iš pradžių jokio palaikymo neturėjau. Vieni sake, gal ruošiuosi į modelių atranką, kiti bijojo, kad pjaustys žandikaulį, treti sakė, kad labai brangiai kainuos ir atims daug laiko. Tačiau aš visuomet mėgstu įrodyti savo tiesą. Aš buvau atsakinga už save pačią. Kai apsigyvenau Londone, šeima net apsidžiaugė, nes labai dažnai grįždavau vizitams pas odontologę arba chirurgą. Senelis kartą sakė, kad per dantis nepamirštu savo šeimos. Praėjus trejiems metams prieš pat operaciją visa šeima ir draugai mane jau palaikė. Žmonių nuomonė labai pasikeitė. Visi padėjo ir meldėsi, kad viskas sklandžiai praeitų. Vis daugiau žmonių pradėjo darytis tokio tipo operacijas. Taip pat prie to manau prisidėjo tokie žymūs atlikėjai, kaip Vaidas Baumila ir Linas Zareckas-Choras, kurie atvirai dalijosi savo patirtimi.

Kaip ėjosi gydymas, kokios buvo sunkiausios akimirkos? Labiausiai džiuginančios?

Gydymo procesas vis dar vyksta, nes vis dar nešioju breketus ir po to reikės dėti implantą, tačiau didžiausia nežinomybė buvo operacija. Sunkiausias gydymo etapas buvo priešoperacinis periodas. Galbūt todėl, kad mane nuolat kankino nežinomybė, ar tai bus sėkminga operacija, ar ne. Mama ir kiti šeimos nariai sakydavo, kam tu pradėjai, tai juk taip rizikinga. Norėjosi, kad operacija įvyktų kuo greičiau ir viskas būtų baigta. Antras sunkumas buvo tai, kad gyvenu ir dirbu užsienyje, teko dažnai skraidyti į Lietuvą ir didžiąją dalį savo atostogų bei santaupų skirti gydymui. Tačiau gydytojai ir vadovai darbe buvo be galo geranoriški. Gydytojai mane visuomet priimdavo ir įterpdavo į savo tvarkaraštį. Vadovai darbe taip pat leisdavo pasiimti laisvų dienų gydymui. Labiausiai džiugino, kad dažnai galiu matytis su savo šeima ir draugais.

Kas tavo akimis svarbiausia apsisprendžiant dėl operacijos? Ką galėtum patarti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia situacija?

Manau, kad daugelis žmonių, kurie turi sąkandžio anomaliją yra pripratę prie savo išvaizdos, taip kaip ir šuo kariamas pripranta, tačiau, kai yra galimybė pagerinti gyvenimą, reikia ja pasinaudoti. Manau, kad svarbiausias dalykas yra noras, tada atsiras ir laiko, ir pinigų. Tai yra didžiulė operacija, bet ji gali pakeisti žmogaus gyvenimą į gerąją pusę. Svarbiausia yra nebijoti ir tikėti gydytoju. Mano baimę apramino tokia istorija. Prieš pat mano operaciją sesės grupiokas buvo labai stipriai sumuštas. Chuliganai jam sulaužė žandikaulį, net akiduobės buvo iškilę. Gydytojai jo veidą beveik suklijavo iš gabaliukų. Bet juk visa tai buvo neplanuota – nei vaikinas, nei gydytojai nebuvo tam iš anksto pasiruošę. O vaikinas jau po mėnesio kavinėje kramsnojo karbonadą. Tuomet aš pagalvojau, ko man bijoti? Mano gydytojas yra geriausias Lietuvoje, mano sveikata nebloga, todėl viskas klostytsis puikiai.

Tačiau yra keletas dalykų, kuriuos norėčiau patarti. Pirmiausia, tai sveikatos stiprinimas prieš operaciją. Sportas, sveikas gyvenimo būdas, pozityvumas. Aš asmeniškai lankiau zumbos ir salsos užsiėmimus, stengiausi gerai maitintis ir laukiau operacijos kaip šventės. Dažnai darydavau kraujo tyrimus ir sekdavau savo sveikatos būklę. Taip pat labai svarbu, kad prieš ir po operacijos būtų žmonių, kurie tavimi rūpinasi ir prižiūri. Aš asmeniškai taip pat būčiau norėjusi sužinoti, kaip žmonės atrodė ir jautėsi po operacijos.

Kaip ėjosi pooperacinis laikotarpis?

Iš karto po operacijos jaučiausi labai gyvybinga, nors gulėjau intensyvioje terapijoje. Visą naktį negalėjau užmigti, džiaugiuosi, kad galėjau naudotis savo telefonu, nes kalbėjau su draugais per Facebook. Žiūrėjau į savo atvaizdą telefone. Galiu pasakyti, kad nieko siaubingo nepamačiau. Veidas buvo gerokai ištinęs ir jaučiau nepatogumą bei nedidelį skausmą. Kitą dieną mane pervežė į palatą. Esu be galo dėkinga savo mamai, kuri mane kasdien lankydavo. Niekaip nebūčiau galėjusi pavalgyti pati. Mama man sušvirkšdavo maistą į burną, nes aš pavargdavau net nuo valgymo. Sunku buvo kalbėti, miegoti, nesinorėjo valgyti. Simonas Grybauskas mane taip pat lankė kasdien ir girdavo, kad puikiai atrodau, skatino daug valgyti ir vaikščioti. Aš klusniai vykdžiau jo nurodymus. Norėčiau pabrėžti, kad šis gydytojas dar yra ir labai nuostabus žmogus. Manau, kad jam galima patikėti savo žandikaulius.

Dar vienas svarbus dalykas, kurio aš nežinojau ir niekas man to nepasakė. Po operacijos mane apėmė nerimas, nes patinimas vis nedingdavo. Rodėsi, kad tai tęsis amžinai. Kiekvieną rytą darydavau nuotraukas. Atrodžiau baisiai, skaudėjo, neatpažinau savęs. Kartą net verkiau, nes negalėjau priprasti prie naujo savo veido, tačiau mama man kartojo, kad dar tik mėnuo laiko praėjo, o gydytojas minėjo, kad patinimas išnyks tik po dviejų mėnesių. Tačiau viskas pasikeitė greičiau, nei tikėjausi.

Kūryba ir dailė tau visuomet buvo artima, galbūt gydymas turėjo kokios nors įtakos tavo kūrybai?

Dalykai, kuriuos tu mėgsti, visada yra artimi. Nežinau, ar aš perfekcionistė, tačiau žinau, kad man patinka kurti grožį ir gėrį. Gydymas turbūt buvo grožio kūrimas, tačiau tai buvo S. Grybausko kūryba. Galbūt mano kūryba ir kūrybinės mintys padėjo gydymui. Būtent gydymo laikotarpiu dažnai lankydavausi įvairiose parodose ir pati tapydavau. Tai padėdavo įgauti ramybės bei įkvėpimo. Keista, bet prieš keletą metų nutapiau merginos portretą, o dabar žvelgiu į jį ir matau naują save. Norėčiau, kad gydymo pabaiga man padėtų tvirčiau įsikibti į kūrybinį kelią.

Dr. Grybausko komentaras:

Vita kreipėsi dėl iš tiesų didelės problemos – pernelyg didelio apatinio žandikaulio, kuris nesutapo su viršutiniu žandikauliu.

Kaip dažnai parodo analizė, dėl netaisyklingo sąkandžio kaltas buvo ne tik didesnis apatinis žandikaulis, bet ir nepakankamai išsivystęs viršutinis žandikaulis. Taigi, Vita nuo pat pradžių buvo ruošiama dviejų žandikaulių operacijai.

Motyvuotą žmogų gydyti labai lengva. Vita jau gydymo pradžioje žinojo, ko nori, ir buvo orientuota į rezultatą. Jai dažnai tekdavo grįžti iš užsienio, kad ortodontė galėtų paruošti ją operacijai. Ji taip pat žinojo, kad kuo pavyzdingiau lankysis pas ortodontę, tuo greičiau ateis operacijos data.

Vitos operacija truko vos tris valandas, jos metu į priekį buvo patrauktas viršutinis žandikaulis, pakeistas apatinio žandikaulio kampas ir koreguota smakro forma. Po operacijos, pabudusi iš narkozės, Vita jau galėjo sukąsti taisyklingame sąkandyje.

Pooperacinio periodo metu Vita buvo motyvuota greičiau pasveikti ir grįžti į darbus, puikiai vykdė visus nurodymus, gerai maitinosi, dėl to šis etapas praėjo greitai ir nepaliko blogesnių prisiminimų. Jei visi pacientai būtų tokie atkaklūs ir gerai nusiteikę kaip Vita, dirbti būtų paprasta.

—

Ortognatinį gydymą visuomet apima jungtinis chirurgo komandos ir gydytojo ortodonto darbas. Dr. Simono Grybausko komanda dėkoja už bendradarbiavimą ortodontei Giedrei Trakinienei, kurios dėka pavyko pasiekti šių gydymo rezultatų.