Rinkčiausi gydymą bei operaciją ir vėl, taip pat nutrūktgalviškai, neprisileisdama jokių neigiamų minčių. O po to taip pat džiaugčiausi nuostabiais rezultatais.

Samanta, koks buvo Jūsų gyvenimas iki operacijos? Kokių rūpesčių sukeldavo netaisyklingas sąkandis ir žandikaulių padėtis? Ar bandėte savarankiškai tvarkytis su šia problema?

Gyvenimas iki operacijos buvo kitoks, nei po jos. Paauglystėje tikrai sulaukdavau kandžių replikų ir komentarų apie savo išvaizdą. Sugebėdavau nuslėpti, kad mane tai žeidžia, o iš tiesų viduje viską išgyvendavau labai skaudžiai. Ir kiekviena replika mane žeisdavo ir vis labiau palauždavo.

Ar buvo įmanoma kažką pakeisti? Dar vaikystėje, tėvai, pamatę kad sąkandis yra netaisyklingas vedė mane pas įvairiausius odontologus, tačiau tikro sprendimo niekada nerasdavome. Tokiomis akimirkomis supranti, kad iš esmės nieko negali pakeisti ir tiesiog turi su tuo susigyventi. Neturiu nei vienos nuotraukos, kurioje šypsočiausi ar stovėčiau šonu – slėpdavau šypseną ir pozuodavau taip, kad kuo mažiau matytųsi atsikišęs žandikaulis.

Kaip sužinojote apie ortognatinį gydymą ir kas paskatino jį pasirinkti?

Kažkada nusprendėme užsiregistruoti į dar vieną konsultaciją vienoje iš odontologijos klinikų Vilniuje. Apžiūrėjusi mane gydytoja pasakė, kad pati niekuo padėti negali, bet patarė kreiptis į dr. Simoną Grybauską, kuris tokius atvejus sprendžia. Po konsultacijos paieškojome informacijos internete apie šį daktarą ir nieko nelaukę užsiregistravome pirmajai konsultacijai.

Po pirmosios konsultacijos turėjau apsispręsti, pradedame gydymą, ar ne. Joks kitas būdas negalėjo realiai padėti taip, kaip operacija. Kaip ir kiekvienas žmogus, norėjau tos gražiosios, išsvajotos šypsenos. Kartu pasitikėjau dr. Simonu ir buvau įsitikinusi, kad jis išmano savo darbą, turbūt todėl jokių abejonių ar svarstymų net nebuvo.

O ar iki pasirenkant ortognatinį gydymą teko domėtis kitu žmonių patirtimi, nuomonėmis?

Visų atvejai skirtingi, visi mes skirtingai viską patiriame ir išgyvename. Matyt, net nenorėjau išgirsti to, kas galėtų mane išgąsdinti ir pakeisti sprendimą, todėl neieškojau jokios informacijos ir apie nieką neskaičiau – pasitikėjau ta informacija, kurią gavau iš specialistų.

Ar prireikė artimųjų arba draugų palaikymo? Kokia buvo jų reakcija, kai sužinojo, kad nusprendėte operuotis?

Artimieji klausė, ar man tikrai to reikia, sakė, kad esu graži, ir nieko keisti tikrai nereikia, skatino labai rimtai apsvarstyti, „už“ ir „prieš“. Kita vertus, žinojo, kad mano nuomonės tikrai nepakeis, tad kas beliko – tik palaikyti mane morališkai.

Žinoma, jei ne tėvų visokeriopas palaikymas, taip pat ir iš finansinės pusės, tikriausiai dar ilgai būčiau gyvenusi su šia problema. Norėjau, kad niekas nežinotų. Apie tai, kad noriu operuotis, žinojo tik mano šeima ir mano patys artimiausi keli draugai, tad po operacijos buvo labai smagu matyti aplinkinių reakcijas.

Kaip vyko gydymo procesas? Kokios buvo sunkiausios akimirkos? Labiausiai džiuginančios?

Pats gydymo procesas yra labai lėtas. Viskas vyksta pamažu, todėl reikia labai didelės kantrybės. Sunkiausios akimirkos, tikriausiai, buvo jau po operacijos. Tos geros dvi savaitės, kuomet sunku kalbėti, niekas tavęs nesupranta, ir reikia rašyti ant lapelio… Tas tinimas, nejautrumas ir jėgų neturėjimas… Tas pooperacinis periodas, kai savaitę gali tik gerti skystą maistą, kurio visai nesinori, o vėliau valgyti tyreles ir vis dar nieko nekramtyti. Laikas, kai man dar nebuvo galima kramtyti, buvo per patį šventinį laikotarpį, tad buvo tikrai labai sunku atsispirti.

Labiausiai džiuginančios akimirkos galbūt buvo tada, kai pasakė, kad operacija pavyko ir jokių komplikacijų nebuvo, kai nuėmė tą tvarstį nuo galvos, kuris spaudė ausis, ir kai jau galėjau pamatyti save veidrodyje nesutinusią, gražią ir pasikeitusią. Taip pat buvo smagu pamatyti aplinkinių reakcijas, kai išvydus mane, jų veidai tikrąja ta žodžio prasme ištįso.

Kas, Jūsų akimis, svarbiausia apsisprendžiant ir renkantis ortognatinį gydymą? Ką galėtumėte patarti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia situacija?

Manau, kad svarbiausia yra pasitikėti savo gydytoju ir tikėti, kad jo nuomonė ir priimtas sprendimas yra pats tinkamiausias. Taip pat svarbu pačiam nuspręsti, ar tau tikrai to nori ir tau to reikia, ir – ar esi pasiryžęs padaryti viską, kad to pasiektum. Patarčiau kitiems kreiptis į specialistus ir spręsti problemą, mažiau abejoti, ir protingai priimti sprendimus, kurie pakeis jūsų gyvenimą ir yra patikimi, net jei pradžioje atrodo drastiški. Juk kiekvienas mes norime turėti gražią šypseną ir atsikratyti savo kompleksų.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po gydymo (iš visų pusių – tiek asmeninės, tiek ir profesinės)?

Pradėjau labiau savimi pasitikėti ir pagaliau sau patikti! Sulaukiu daug komplimentų iš aplinkinių žmonių. Taip pat su manimi susisiekia žmonės, laukiantys eilėje operacijos ir žarsto komplimentus. O ir mano ortodontė dr. Dalia Latkauskienė juokauja, kad dabar galiu į modelius eiti (ji tikrai nuostabi!). Tai yra labai malonu ir aš esu tikrai labai laiminga!

Jeigu galėtume atsukti laiką atgal, jau žinodama ir patyrusi tai ir tiek, kaip dabar, ar pasirinktumėte ortognatinį gydymą dar kartą?

Rinkčiausi gydymą bei operaciją ir vėl, taip pat nutrūktgalviškai, neprisileisdama jokių neigiamų minčių. O po to taip pat džiaugčiausi nuostabiais rezultatais.

Rinkčiausi gydymą bei operaciją ir vėl, taip pat nutrūktgalviškai, neprisileisdama jokių neigiamų minčių. O po to taip pat džiaugčiausi nuostabiais rezultatais. pasiekti šių gydymo rezultatų.