Po Ortognatinės žandikaulių operacijos

Koks buvo Jūsų gyvenimas iki ortognatinės žandikaulio operacijos? Kokių rūpesčių sukeldavo netaisyklingas sąkandis ir žandikaulių padėtis? Ar/kaip bandėte savarankiškai tvarkytis su šia problema?

Iki ortognatinės žandikaulio operacijos buvau labai kompleksuota, gėdijausi savo šypsenos, sulaukdavau daug patyčių dėl kreivų ir didelių dantų. Dažniausiai juokdavausi užsidengusi burną ranka, kad žmonės nematytų šypsenos, tačiau pati niekada nebuvau pagalvojusi, kad visa tai susiję su žandikauliu ar sąkandžiu. Konsultacijos metu akivaizdžiai pamačiau, iš kur kyla šios problemos. Pavyzdžiui, aplinkiniams dažnai atrodydavo, jog per prievartą esu sučiaupusi lūpas, kas buvo tiesa. Jei atpalaiduodavau lūpas, dėl netaisyklingos apatinio žandikaulio padėties, atrodydavo, jog esu prasižiojusi. Taigi, rinkdavausi sučiaupti lūpas, nei atrodyti išsižiojusi.

Kas paskatino Jus pasirinkti šį gydymą?

Ortognatinė žandikaulio operacija ir pasiruošimas jai man tapo savaime suprantamas pasirinkimu, kai mano ortodontė dr. Dalia Latkauskienė pasakė, jog breketai be tolimesnio gydymo ir operacijos neduos pageidaujamo rezultato. Aš norėjau turėti sveiką ir gražią šypseną, tad beliko ruoštis viskam, kas laukė manęs kelyje link jos ir pasitikėjimo savimi.

Iš kur sužinojote apie tokį gydymo būdą?

Pirmiausia, mudvi su mama lankėmės pas keletą specialistų – norėjome išgirsti kuo daugiau nuomonių ir pasiūlymų, kaip ištiesinti dantis. Vienas iš ortodontų, susipažinęs su mano situacija, iš karto pasakė, jog man reikalinga ortognatinė žandikaulio operacija ir patarė kreiptis į ortognatinės chirurgijos specialistą.

Ar svarstėte kokias nors alternatyvas?

Svarstėme daugybę alternatyvų, tačiau realiai mačiau tik du kelius: nieko nekeisti ir likti su tokia šypsena ir tokiu žandikauliu, kaip yra, arba pasiryžti žandikaulio operacijai ir dėtis breketus. Tuo metu jau žinojome, kad nepaisant grožio, taisyklingo sąkandžio man reikia ir vardan sveikatos. Kartu, didžiulis noras plačiai šypsotis nejaučiant diskomforto pastūmėjo rinktis gydymą ir daugiau nebeieškoti alternatyvų.

Ar iki pasirenkant ortognatinį gydymą teko domėtis kitu žmonių patirtimi, nuomonėmis?

Tiesą sakant, kol nesužinojau apie savo problemas su žandikauliu, niekada nesidomėjau tokiomis operacijomis. Tuo metu net nežinojau, kad yra ir toks gydymas. Tik po to, kai jis man buvo pasiūlytas, pradėjome domėtis, ieškoti informacijos internete, kitų žmonių istorijų ir atsiliepimų.

Ar prireikė artimųjų arba draugų palaikymo? Kokia buvo jų reakcija, kai sužinojo, kad nusprendėte operuotis?

Iki ortognatinės žandikaulio operacijos nelabai kas suprato kam man ta operacija reikalinga. Kai kam nors pasakydavau, kad laukiu tokios operacijos, visų reakcijos būdavo skirtingos, tačiau dažniausiai jie būdavo išsigandę ir nustebę. Manau, aplinkiniams viskas paaiškėjo pamačius mane jau po operacijos. Palaikymas ir tuomet man buvo išties svarbus.

Kaip (Jūsų akimis) vyko gydymo procesas? Kokios buvo sunkiausios akimirkos? Labiausiai džiuginančios?

Ko gero, sunkiausios akimirkos buvo, naktį prieš operaciją, kai drebėjo visas kūnas ir žiūrėdama į save veidrodyje vis galvodavau, kaip viskas bus toliau, kaip atrodysiu, ar stipriai pasikeis mano išvaizda… Žinoma, nepalyginamai sunkiau buvo pirmąjį mėnesį po operacijos. Neslėpsiu, buvo ne vienas kartas, kai pro ašaras klausiau artimųjų ir draugų: „Už ką man taip?“, „Kodėl aš tam ryžausi?“. Tačiau… po visų tų sunkių akimirkų atėjo ir džiuginančios. Tuo metu mane ypač džiugino, kad visi pokyčiai, susiję su išvaizda, buvo tik geri! Pajutau ir pokyčius sveikatos atžvilgiu, kas, manau, buvo svarbiausia. Be to, labai pasikeičiau ne tik išvaizda, bet ir vidumi.

Kas, Jūsų akimis, labiausiai svarbu apsisprendžiant ir renkantis ortognatinį gydymą? Ką galėtumėte patarti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia situacija?

Mano nuomone, vienas iš svarbiausių dalykų apsisprendžiant dėl tokio gydymo – pasirinkti gydytoją. Iš dalies, mane prieš ir po operacijos ramino faktas, jog tokiam svarbiam žingsniui pasirinkau vieną geriausių šios srities specialistų. Taip pat svarbu yra ir paties žmogaus nusiteikimas, psichologinis pasiruošimas bei artimųjų ir draugų palaikymas.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po gydymo?

Atvirai kalbant, gyvenimas labai pasikeitė… Nuo pat vaikystės buvau labai kompleksuota, nes nebuvau patenkinta savo išvaizda – dantimis, per ilgu smakru… o kai buvo uždėti breketai, nuo jų po apatine lūpa matydavosi iškilimas. Šiuo metu, kai viskas yra galutinai sugiję, o breketai nuimti, jaučiu, labiau savimi pasitikiu, nuolat šypsausi. Iki tol, visuomet juokdavausi užsidengusi burną ranka. Dabar – plačiai šypsausi ir didžiuojuosi savo plačia šypsena. Atrodo, net tie patys dideli dantys, kurie ankščiau kėlė nepasitenkinimą savo šypsena ir patyčias, dabar man net ir patinka. Iš tiesų, visi sunkumai po operacijos padėjo žvelgti į viską kitaip. Iš dalies, pasikeitė net ir mano požiūris į gyvenimą.

Jeigu galėtume atsukti laiką atgal, jau žinodama ir patyrusi tai ir tiek, kaip dabar, ar pasirinktumėte ortognatinį gydymą dar kartą?

Žinoma, net nedvejodama! Tik dabar jau būtų lengviau, nes taip nebebijočiau kiekvieno judesio po operacijos ir daryčiau daugiau pratimų.