Koks buvo Jūsų gyvenimas iki operacijos? Kokių rūpesčių sukeldavo netaisyklingas sąkandis ir žandikaulių padėtis? Ar/kaip bandėte savarankiškai tvarkytis su šia problema?
Apie tai, kad kad man gali prireikti chirurginio gydymo pirmą kartą išgirdau labai anksti, dar paauglystėje, bet tuo metu šios operacijos Lietuvoje buvo naujovė, todėl šios minties buvo atsisakyta. Manau, kaip ir daugeliui merginų, pirmiausia į akis krito, kaip netaisyklingas sąkandis keitė išvaizdą. Vėliau atsirado ir rimtesnės problemos: sąnario traškėjimas, skausmas, dantų dilimas, emalio skilinėjimas, veikiausiai, net ir migreniniai galvos skausmai. Tuo metu man paskyrė gydymą dantų plokštelėmis, tačiau niekas nei tėvams, nei man neakcentavo, kaip svarbu jas nešioti, tad plokštelė dažnai likdavo gulėti ant naktinio stalelio… Kita vertus, plokštelė nebūtų išsprendusi žandikaulio problemų.
Iš kur sužinojote apie tokį gydymo būdą ir kas paskatino Jus pasirinkti būtent jį?
Pradėjau rimtai svarstyti apie ortognatinį gydymą, kai pradėjo dilti dantys ir skilinėti emalis, o kur dar sąnario skausmas… Taip pat, kai ortodontė perspėjo, kad po 8-10 metų man teks atkūrinėti dantis ir senatvėje gali kilti problemų net dėl protezavimo. Viso, kreipiausi pas tris ortodontus ir iš visų jų išgirdau tą patį nuosprendį – reikia operacijos. Tuomet galutinai nusprendžiau, kad reikia imtis šio kelio.
Ar svarstėte kokias nors alternatyvas?
Kadangi mano atveju jokių alternatyvų nebuvo, apsispręsti buvo sąlyginai paprasta.
Ar iki pasirenkant ortognatinį gydymą teko domėtis kitu žmonių patirtimi, nuomonėmis?
Domėtis kitų sėkmės/nesėkmės istorijomis pradėjau tik įpusėjusi gydymą. Kadangi pati dirbu medicinos srityje, mane labai domino techninė pusė. Taigi, peržiūrėjau ne vieną operacijos įrašą, skaičiau mokslinius straipsnius su statistiniais tyrimais ir kitą medžiagą.
Ar prireikė artimųjų arba draugų palaikymo? Kokia buvo jų reakcija, kai sužinojo, kad nusprendėte operuotis?
Artimų žmonių reakcijos buvo įvairios. Dalis palaikė, bet dauguma klausė, kam man to reikia. Ne veltui yra posakis, kad pelėdai savi vaikai gražiausi. Dauguma vyresnių šeimos narių akcentavo, kad narkozė padarys daug žalos sveikatai, tačiau aš tvirtai žinojau, kad šiuolaikinė anestezija yra sparčiai pažengusi, ir neklydau. Jokių padarinių nejaučiu. Be to, esu žmogus su tvirta nuomone ir galiausiai viską sprendžiu pati.
Kaip vyko gydymo procesas? Kokios buvo sunkiausios akimirkos? Labiausiai džiuginančios?
Laikotarpis belaukiant operacijos labai prailgo. Sunkiausios akimirkos buvo paskutiniaisiais ortodontinio gydymo etapais, kuomet išvaizda buvo dar blogesnė, nei gydymo pradžioje, nes apatinio žandikaulio perkanda išryškėjo ypač stipriai. Tai turėjo įtakos ir kalbėjimui, o tuo metu visi atsiskaitymai universitete daugiausia vykdavo žodžiu. Kita vertus, diena, kai galiausiai atsiguliau į ligoninės palatą, buvo džiaugsmingiausia.
Kas, Jūsų akimis, labiausiai svarbu apsisprendžiant ir renkantis ortognatinį gydymą? Ką galėtumėte patarti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia situacija?
Pirmiausia patarčiau įvertinti, ar tikrai nėra kitų gydymo alternatyvų, ir ar problema tikrai trikdo sveikatą. Būtent sveikata, o ne išvaizdos pokyčiai, turėtų būti pagrindinis argumentas renkantis operaciją. Tiek kelias iki operacijos, tiek ir pirmieji keletas mėnesių jai įvykus, yra tikrai sunkus metas – žmogus turi būti stiprus. Be abejo, reikia įvertinti ir savo finansines galimybes, nes paruošiamasis gydymas yra svarbi bei pakankamai ilgai trunkanti gydymo dalis, prilygstanti operacijai.
Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po gydymo?
Dabar vaikštau drąsiai iškėlus galvą, nesislepiu po megztinių apykaklėm ar šalikais. Kol kas neatsikračiau tik baimės fotoaparato objektyvui. Visada nuo jo slėpiausi, tą stengiuosi daryti iki šiol. Gal tiesiog nemėgstu fotografuotis, ir tiek. Operacija bei pasiruošimas kartu man davė dar ir tai, kad dar studijų metais radau savo profesinį pašaukimą ir dabartinę specializaciją – veterinarinę stomatologiją.
Jeigu galėtume atsukti laiką atgal, jau žinodama ir patyrusi tai ir tiek, kaip dabar, ar pasirinktumėte ortognatinį gydymą dar kartą?
Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, vis tiek rinkčiausi tokią patirtį, nes tai buvo puikus gyvenimo potyris. Tiesiogiai patyriau, kaip toli jau pažengė medicina. Šis gyvenimo etapas man iki šiol brangus – vis dar saugau savo ligoninės apyrankę ir operacinį chalatą.